“There was no one to protect me”: the search for help of women who had experienced sexual violence in childhood

Seksualinio smurto prieš vaikus problema vis dar nėra plačiai aptariama Lietuvoje, nepaisant to, kad seksualinio smurto padariniai paveikia daugybę vaikų ir jų šeimų. Tikslios statistikos, kiek vaikų patiria seksualinį smurtą, nėra, tačiau, remiantis nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenimis, per 2020 m. Lietuvoje registruoti 167 vaikai, nukentėję nuo įvairių seksualinio smurto formų. Plačiau susipažinus su seksualinio smurto prieš vaikus fenomenu, galima tvirtinti, kad ši statistika niekaip neatspindi tikrosios seksualinio smurto prieš vaikus situacijos Lietuvoje. Seksualinę prievartą patyręs vaikas susiduria su unikalia dilema, nes tampa suaugusio asmens seksualinio elgesio auka, kuri draudžiama teisiškai ir kultūriškai. Visiškai nesvarbu, koks yra faktinis seksualinės prievartos prieš vaiką atvejis, šis išgyvenimas turi ilgalaikių pasekmių tolesniam vaiko psichologiniam ir socialiniam gyvenimui. Šios pasekmės gali būti dar didesnės, kai seksualinį smurtą vaikas patiria iš savo šeimos nario. Šeimoje patiriamas seksualinis smurtas tampa vienu pagrindinių veiksnių, paskatinančių vaiką šią smurto formą slėpti. Kitas reikšmingas veiksnys, kodėl seksualinis smurtas lieka neatskleistas, – vaiko amžius, dėl kurio jis negali suprasti jam daromos skriaudos. Moterų, vaikystėje patyrusių seksualinį smurtą, pagalbos paieškos atskleistos atliekant kokybinį tyrimą. Tyrimo tikslui pasiekti pasirinkta pusiau struktūruoto interviu strategija ir biografinė-naratyvinė tyrimo duomenų rinkimo prieiga. Naratyvinė duomenų rinkimo prieiga suteikė galimybę tyrimo dalyvio ir tyrėjo sąveikoje pasakojimu rekonstruoti vaikystėje patirto seksualinio smurto patirtis ir pagalbos paieškas. Remiantis subjektyvistine-interpretacine epistemologija, pirmenybė buvo teikiama tyrimo dalyvių pasakojimams ir tam, kaip jos pačios įprasmina pasaulį, kaip išgyvena įvykius ir kokias prasmes suteikia tam tikriems išgyvenimams. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad seksualinį smurtą vaikystėje moterys patyrė šeimoje, apie patiriamą seksualinį smurtą jos pasakojo savo motinoms ir tikėjosi jų pagalbos. Beveik visos tyrimo dalyvės pažymėjo, kad motinos ne tik neieškojo pagalbos savo dukroms, bet dažnai jų pasakojimus ignoravo arba palaikė fantazijomis. Tyrimo dalyvės, ieškojusios pagalbos valstybės įstaigose, susidūrė su įstaigų darbuotojų neveikimu, kuris teorinėje darbo dalyje apibūdinamas institucine rizika. Būdamos suaugusios, moterys, negaudamos valstybės finansuojamos psichologinės pagalbos, jos ieškojo pagal savo finansines galimybes. Empiriniai tyrimo duomenys atskleidė, kad suaugusios moterys, vaikystėje patyrusios seksualinį smurtą, desperatiškai ieško pagalbos sau socialiniuose tinkluose, psichologinėje literatūroje arba seminaruose.The problem of child sexual abuse is still not widely discussed in Lithuania, despite the fact that the consequences of sexual violence affect many children and their families. There are no accurate statistics on the number of children experiencing sexual violence, but according to the Criminal Departmental Register, through 2020 in Lithuania, 167 children have been registered as victims of various forms of sexual violence. However, with a broader understanding of the phenomenon of child sexual abuse, it can be said that these statistics do not in any way reflect the real situation of sexual violence against children in Lithuania. A child who has been sexually abused faces a unique dilemma as he becomes a victim of sexual behavior by an adult, which is prohibited legally and culturally. It does not matter what the actual case of child sexual abuse is, this survival has long-term consequences for the child's further psychological and social life. These consequences can be even greater when a child experiences sexual violence from a member of his or her family. Domestic sexual violence becomes one of the main factors influencing a child to hide this form of violence. Another significant factor why sexual violence remains undisclosed is the age of the child, which prevents him from understanding the grievances inflicted on him. Searches for help of women who have experienced sexual violence in their childhood have been revealed through a qualitative study. The strategy of semi-structured interviews and the biographical-narrative access to survey data collection were chosen to achieve the purpose of the study. Narrative access to data collection provided an opportunity to reconstruct experiences of sexual violence and search for help in the interaction between the study participant and the researcher, the narrative. Based on subjective-interpretative epistemology, preference was given to the stories of the study participants and how they themselves make sense of the world, how they survive events and what meanings they give to certain experiences. The results of the study revealed that women experienced sexual violence in their childhood in the family, told their mothers about the sexual violence they were experiencing and hoped for their help. Almost all of the participants in the study noted that mothers not only did not seek help for their daughters, but often ignored their stories or supported them with fantasies. The participants in the study faced inaction by employees of institutions seeking assistance in public bodies, which is described in the theoretical part of the work as an institutional risk. As adult women, they sought out their financial means without publicly funded psychological support. Empirical data from the study revealed that adult women who experienced sexual violence during childhood are desperately seeking help for themselves on social networks, psychological literature or seminars.Socialinių mokslų fakultetasSocialinio darbo katedr